Užmirštas Prezidento – gamtininko dr. Kazio Griniaus palikimas

Užmirštas Prezidento – gamtininko dr. Kazio Griniaus palikimas

Seimas 2016-uosius oficialiai paskelbė Prezidento Kazio Griniaus metais, švenčiant jo 150-ąsias gimimo metines. Šia proga apie Prezidentą Kazį Grinių bei jo indėlį į demokratinės Lietuvos valstybingumo pamatus kalbame su politologu, besidominčiu K. Griniaus asmenybės istorija, Tomu Tomilinu.

Daktaras Kazys Grinius – visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, varpininkas, gydytojas, švietėjas, visuomenės sveikatos aktyvistas, publicistas, knygnešys. Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. Šeštasis Lietuvos premjeras, pirmasis premjeras, vadovavęs parlamentinei Lietuvos Vyriausybei. Paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukario Lietuvos Prezidentas. Jis buvo taip pat vienas pirmųjų gamtosaugininkų Lietuvoje. Kaip pasakytume šiandien – žaliasis. Kodėl jis vis dar mažai žinomas ir kodėl jis mums svarbus, plačiau atskleidžia politologas.

Demokratija yra laisvė kalbėti prieš valdžią, bet ne prieš demokratinę sistemą

Lietuva_konferencijoje_atstovavo_B_Ropes_biuru_vadovas_Tomas_Tomilinas

Politologas Tomas Tomilinas

Kodėl verta kalbėti apie K. Grinių?

Kai Lietuvoje kyla daug diskusijų dėl demokratijos kokybės, labai svarbu prisiminti šią iškilią, įvairialypę asmenybę. Prisiminimai apie jį mums gali padėti suvokti, kaip pakelti demokratijos lygį. K. Grinių verta prisiminti, nes jis buvo tikras demokratas. Tais Lietuvai ypatingai sunkiais laikais labai daug žmonių iš įvairių visuomenės sluoksnių netikėjo, kad demokratija yra geriausia valdymo forma. Dalis gyventojų norėjo, jog įsitvirtintų diktatūra.

Tuo tarpu K. Grinius buvo nuoseklus demokratijos, laisvos spaudos, susirinkimų laisvės šalininkas. Aišku, jam nepavyko įrodyti savo tiesos, nes buvo pašalintas iš Prezidento posto, bet iki pat savo gyvenimo pabaigos jis laikėsi pozicijos, kuri šiandien yra laimėtojo pozicija. Tai nepelnytai užmiršta asmenybė. Kai diskutuojame apie tarpukario Lietuvą, kalbame apie Smetonos laikus, nors iš tiesų reikėtų kalbėti apie Kazio Griniaus Lietuvą.

Koks buvo K. Griniaus indėlis į demokratinės ir tautinės valstybės pamatus?

Jis kartu su Vincu Kudirka, Jonu Basanavičiumi ir kitais mūsų pagrindiniais tautos veikėjais buvo prie tautinio atgimimo ištakų, jo namai Marijampolėje buvo garsus lietuvybės židinys. Jis buvo knygnešių draugas, aktyvus tautinio atgimimo veikėjas, kartu su V. Kudirka leido „Varpą“. K. Grinius net buvo kelis kartus kalintas už lietuvišką veiklą. Taip pat labai svarbu, kad jis, būdamas gydytojas profesionalas, labai aktyviai įsitraukė į politinę veiklą. Dalyvavo Lietuvos partijų kūrime, vadovavo Valstiečių liaudininkų sąjungai, kuri buvo stipriausia Lietuvos partija, savo narių skaičiumi viršijusi bet kurią šiandienos politinę partiją.
Kodėl pamiršome K. Grinių, kam tai buvo naudinga?

Mūsų visuomenė mažai žino apie auksinius demokratijos laikus, kaip aš vadinu tą periodą nuo 1918 iki 1926 metų, todėl, kad A.Smetona to labai kryptingai ir sistemiškai siekė. Kai vyko Prezidento rinkimai 1926 metais, A. Smetona gavo du Seimo narių balsus, o K. Grinius daugiau nei penkiasdešimt. Rezultatai aiškiai parodė, koks yra realus jėgų balansas. Tačiau tais laikais rinkimai nebuvo pripažinti vieninteliu galios šaltiniu. Tuomet kariuomenė buvo daug reikšmingesnė nei dabar. A. Smetona save kaip Prezidentą su karininkų pagalba įtvirtino jėga. Jis pasistengė, kad K. Grinius būtų užmirštas. Paskui prasidėjo sovietinė propaganda, kuri taip pat nemėgo Griniaus, nes jis buvo nusiteikęs skeptiškai bolševikų ir sovietų Rusijos atžvilgiu. K. Grinius buvo pakankamai aiškiai kairiųjų pažiūrų, bet labai vakarietiškai kairysis. Jis buvo panašus į Didžiosios Britanijos, Prancūzijos kairiuosius, bet jokiu būdu ne į Rusijos bolševikus. Ir jiems tai kėlė ypatingą įniršį.

Ar 1926 metų perversmas turėjo neigiamos įtakos Lietuvai?

Galbūt kai kurie istorikai pasakytų, kad tai turėjo teigiamų pasekmių, tačiau aš manau priešingai. Tai buvo laikas, kai Lietuva galėjo išlaikyti demokratiją. 1926 m. iš esmės valstybė buvo įsitvirtinusi, visi institutai sukurti, reikalingi įstatymai priimti, tarptautinis pripažinimas paskelbtas. Tikrai nereikėjo aukoti laisvo žodžio, rinkimų tik dėl to, kad būtų patenkinta viena politinė jėga.

A. Smetonos valdymo laikais buvo persekiojami visi, kurie nepritarė A.Smetonos politikai, buvo uždraustos partijos, nepriklausoma spauda.

Grinius1926

Prezidentas dr. Kazys Grinius 1926 m. Šiauliuose

Kokios buvo Kazio Griniaus pažiūros?

Jis buvo Privalomojo sveikatos ir socialinio draudimo, progresinių mokesčių, socialinės rūpybos įstatymų ir nemokamo mokslo šalininkas. Teigė, jog daugelis ligų Lietuvoje turi socialines priežastis, kurias pašalintų tinkama socialinė politika ir švietimas, savo pareiga laikė viešai ir suprantamai kalbėti medicinos ir higienos klausimais, vykdė sė kmingą ligų profilaktiką. Pasisakė už stiprią savivaldą, o centrinės valdžios galių didinimą savivaldos sąskaita laikė monarchizmo ženklu. 1905 m. tekste „Teisingas žemės valdymas Lietuvoje“ rašė: „žemė turi prigulėti tam, kas ją dirba ir iki jis ją dirba“.

Šiandien jo pažiūrų tradiciją bando tęsti ir puoselėti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Jos deleguota Seimo narė Rima Baškienė rūpinosi, kad 2016-ieji būtų paskelbti Kazio Griniaus metais.

griniausmetai

Bet svarbiausia, kad K. Grinius buvo demokratas ir gynė nuomonių įvairovę. Skirtingos pažiūros, diskusijos yra labai svarbus demokratijos atributas. Be jų valstybė eina į stagnaciją, į politinio proceso primityvėjimą. Jis labai kritikavo teigusius, esą Lietuvos visuomenė dar nepasiruošusi demokratijai. K. Grinius kalbėjo: „Mano giliu įsitikinimu, kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekad ne per anksti“. Jis kritikavo ir tendencingais vadino tuos, kurie neigiamai kalbėjo apie „visuomenės srovinį susiskaidymą“.

Ir tada, ir šiandien K. Griniaus nemėgsta tie, kurie nori vieno vado, vienos stiprios rankos, kurie nori tikėti, jog išrinkus vieną asmenybę, kaip Vladimirą Putiną ar Aleksandrą Lukašenką, gyventi bus geriau. Tačiau toks požiūris labai pražūtingas.

K. Grinių galime vadinti pagrindiniu lietuviško parlamentarizmo simboliu.

Ar šiandien lietuviams vienos „stiprios“ rankos valdžia priimtina?

Yra daug žmonių, kurie ilgisi senų laikų, kai buvo vienas galios centras, viena jėga, vienas vadas. Tačiau visuomenė bręsta, vis daugiau žmonių supranta, kad be diskusijų, ginčų, nesurasime kompromiso. Vienos tiesos kelias tikrai nėra tas vystymosi kelias, kuris mums yra reikalingas. Vyresnė karta neretai turi tą kompleksą ir nemėgsta politinio pasipriešinimo, ir tai, deja, yra jiems įskiepyta dar Smetonos ir sovietų periodo laikais. A. Smetona nuoširdžiai tikėjo, kad demokratija nėra mūsų kelias. Kad yra ypatingas lietuvių tautos kelias ir mes turime jo ieškoti ir nesilygiuoti į kažką.

Tuo tarpu K.Grinius sakė labai aiškiai: nieko jūs čia neišrasite, skaitykite politinę filosofiją (jis ir pats politinės filosofijos raštus rašė), kol mes nesukursime panašių san tvarkų kaip Skandinavijoje ar Britanijoje, tol kalbėti apie kažkokį savo kelią yra per primityvu. Jis pasakė, į ką mes turime lygiuotis, o šiandien mes tą ir darome. Tik praėjo daug metų. O jis buvo teisus dar tais laikais.

Ar jaunoji karta irgi turi įskiepytą „tvirtos rankos“ kompleksą?

Jaunoji karta yra ypatingai reikli, išsilavinusi, mąstanti. Ji ieško atsakymų ir lygiuojasi į Vakarų valstybes. Šiuo atveju tai yra gerai. Vis dėlto, visada gali atsitikti taip, kad vyraujant pavojams, gąsdinimams dėl migrantų, dėl pabėgėlių jaunuoliai gali pradėti ieškoti vieno asmeninio globėjo, vado ir pakankamai neįvertinti demokratijos kaip vertybės.

Dabar mes demokratiją priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Esą šiandien ji yra ir nieko čia nereikia daryti, tačiau demokratiją reikia ginti nuolat. Nėra tokios šalies, kuri nebūtų pribrendusi demokratijai. Tiesiog ją reikia vertinti kaip siekiamybę, rimtą užduotį ir vertybę. Beje, demokratija irgi nėra absoliuti laisvė, tai yra laisvė kalbėti prieš valdžią, bet ne prieš demokratinę sistemą.

Kodėl kitos šalys, mūsų kaimyninės, nesirenka demokratijos kaip valdymo formos?

Todėl, kad neužtenka demokratų. Demokratijai reikia demokratų, kurie mąsto demokratiškai. Žmonių, kurie, užuot priėmę sprendimą savarankiškai, tartųsi, ieškotų sąjungininkų ir gerbtų kito nuomonę. Deja, bet tikrų demokratų, nuoširdžiai manančių, kad kita nuomonė yra ne mažiau svarbi, netgi jei ji yra priešinga, yra labai mažai. Ir anais laikais tokių trūko. Taigi, K. Grinius pirmiausia buvo vienas iš nedaugelio tikrų demokratų.

Kokios buvo asmeninės K.Griniaus savybės? Ko iš K. Griniaus galėtų pasimokyti mūsų politikai? Apie jo taupymą legendos iki šiol sklando…

Apie K. Grinių būtų galima pasakyti tris žodžius: aštrus protas, polemika, taupumas. Beje, tai buvo net šioks toks asketiškumas.

K.Grinius gyvenime daug patyrė: buvo gydytojas, gydė šimtus, tūkstančius žmonių – ir per pirmąjį pasaulinį karą, vargo matė tikrai. Kai jis buvo karo medikas, bolševikai nušovė jo žmoną.
Jį gyvenimas įpratino neišlaidauti. Ir jis tą požiūrį perkėlė į valdžią. K. Grinius labai stipriai diegė taupumo dvasią į valstybės tarnybą.

Ir viena iš priežasčių, kodėl jis buvo pašalintas, buvo tai, kad karininkams labai nepatiko tas taupumas. Nes jis pradėjo taupyti kariuomenės sąskaita.
K. Grinius ir pats taupė – stengėsi net automobiliu nesinaudoti: pas save į Marijampolę važiavo pakeleivinėmis mašinomis. Sakydavo, kad reikia nuo savęs pradėti taupyti. Ir tai diegė per visą savo aplinką, politinę organizaciją, Vyriausybę ir pan.

Man labai imponuoja tas platumas, visko išgyvenimas iki galo: K. Grinius – ir labai profesionalus gydytojas, parašęs daugybę populiariosios sveikatos knygų, ir įvairių draugijų – savitarpio pagalbos nėščiosioms moterims, benamiams, beglobiams ir kt. steigėjas. Jo veikla buvo iš tiesų plati. Politika, medicina, rinko tautosaką… Elegancija, oratoriniai sugebėjimai, humoro jausmas, gerai žaidė šachmatais… Atrodytų, kiek gali tilpti į vieno žmogaus asmenybę?
Ir dar man iš tikrųjų labai imponuoja K. Griniaus drąsa. Nors kai kas jį kaltina, kad „nesugebėjo perversmui pasipriešinti“, bet yra tik vienetai žmonių, kurie Antrojo pasaulinio karo metais viešai pareiškė protestą dėl holokausto. Per vokiečių okupaciją 1942 metais kartu su bendražygiais jis okupacinei administracijai įteikė memorandumą, kuriame reiškė pasipiktinimą dėl pradėtos vokiečių kolonizacijos, gyventojų represijų, žydų žudynių.
Tam reikėjo turėti drąsos. Ir tai yra labai svarbi asmeninės istorijos detalė. Jis taip pat su antrąja žmona priglaudė draugą – žydą, Kauno geto kalinį Dmitrijų Gelperną – savo namuose ir po daugelio metų šiemet jie oficialiai gavo Pasaulio tautų teisuolių vardą. Tai garbingiausias pasaulio apdovanojimas už pilietinę drąsą per Antrą pasaulinį karą.

Galima sakyti, kad K. Grinius šiais laikais nepelnytai nuvertintas?

Manau, kad taip. Ir, tiesą pasakius, aš labai maloniai nustebau, kai Seimas priėmė sprendimą 2016-uosius metus paskelbti K. Griniaus metais. Kita vertus, nors 2015-ieji, pvz., buvo paskelbti sveikatingumo metais, tačiau ar daug kas apie tai girdėjo?

Mes pasistengsime, kad visuomenė kuo daugiau apie šį žmogų sužinotų. Nes tai gyvas žmogus su labai įdomiu likimu. Visuomenė šiandien nežino net elementarių faktų: K. Griniaus sūnus buvo V. Adamkaus draugas.

Ir kai K. Griniaus šeima pasitraukė 1944 metais iš Lietuvos, būdami JAV jie pasikvietė Adamkų šeimą. Esu matęs bendrą nuotrauką – K.Griniaus ir V. Adamkaus. Jie buvo pažįstami. K. Grinius, beje, kaip ir A. Smetona bei V. Adamkus, buvo karo pabėgėliai. Diskutuojant apie pabėgėlius, verta prisiminti šį faktą. Man teko bendrauti su Prezidentu Valdu Adamkumi apie Kazį Grinių. Džiaugiuosi, kad Prezidentas atvirai dalinosi prisiminimais apie jų nuomonių skirtumus.
Mes visi įpratę žiūrėti į istoriją linijiniu požiūriu – prisimename asmenybes ir istorijos faktus. Bet kad politikai turėjo skirtingas vizijas, skirtingus interesus, atstovavo skirtingoms visuomenės grupėms, ideologijoms – K. Grinius atstovavo vargšams – nenorime matyti.

Tada vargšai iš esmės buvo valstiečiai ir darbininkai. O krikdemai atstovavo labiau turtingiems – žemvaldžiams ir pan. K.Grinius 1922 m. neteko Lietuvos premjero posto todėl, kad bažnyčiai neatidavė žemių, nes žemes norėjo atiduoti tiems, kas dirba – ūkininkams. Tai buvo jo partijos idėjų pagrindas. Ir tai buvo esminė takoskyra su krikdemais, dėl to Seime vyko aršūs ginčai.
Mūsų žiniasklaida nemoka to interesų skirtumo perteikti, mes per dažnai kalbame apie korupciją, bet reikėtų kalbėti apie nuomonių skirtumą ir skirtingų interesų atstovavimą. Bet tuo reikia domėtis, apie tai reikia rašyti. K.Grinius savo prisiminimuose, knygose nuosekliai aiškino: „jeigu aš atstovauju neturtingų žmonių interesams, tai nereiškia, kad aš esu visos likusios visuomenės priešas. Tiesiog aš tą turiu daryti, tokia yra demokratijos taisyklė. Jūs, oponentai, galite atstovauti kitų interesams ir mes, susitikę Seime, rasime kažkokį kompromisą“.

Tai kam pirmiausia reikėtų statyti paminklą – A. Smetonai ar K. Griniui?

Manau, kad atsakymas akivaizdus. Bet jeigu valdžia nenori, tai gal visuomenė kokį atminimo ženklą per šiuos metus padarys – ne tik per žinios skleidimą, bet gal ir atminimo lentą Vilniuje įdomesnę padarys.

Kai pagalvoju, juokinga ir simboliška net tai: Vilniaus centre yra trys gatvės – A. Smetonos, A. Stulginskio ir K. Griniaus. K.Griniaus gatvė – pati trumpiausia – toks mažas skersgatviukas prie „Pramogų banko“, A. Stulginskio – ilgesnė, o A. Smetonos – iš jų visų trijų ilgiausia. Tai labai simboliška – kaip apie žmogaus reikšmingumą mąstė tie, kurie suteikė gatvėms pavadinimus.

Minėjote, kad K. Grinius buvo ir gamtininkas?

Taip. Grinius, nors buvo gydytojas, 1913 metų visuotiniam Lietuvių mokslo draugijos (LMD) susirinkimui pateikė ir perskaitė pranešimą „Apie botanikos organografijos lietuviškąją terminiją“. K. Grinius domėjosi ne tik augalų pavadinimais, bet ir apskritai Lietuvos botanikos pažanga, kūrė lietuvišką medicinos terminiją. Dr. K. Grinius yra davęs pradžią LMD muziejaus botanikos rinkiniams. 1910 m. kartu su kitais atskiru leidinėliu išleido „Trumpą folkloro dalykams rinkti programą“. 1911 m. Draugija išleido K. Griniaus verstą J. Trzebińskio knygelę apie tai, kaip praktiškai rinkti ir laikyti augalus, jis paskelbė straipsnį (kartu su pluoštu laiškų) apie švietėją bei gamtininką Lauryną Ivinskį. Be to, K. Grinius yra parašęs knygas: „Apie Teisingą žemės valdymą“ 1908 metais, o 1920 metais leidžiant A. Žygo vadovėlį „Botanika“, buvo pasinaudota K. Griniaus ir kitų sukurta terminologija. Mokslo istorikė J. Klimavičiūtė 2000 metų publikacijoje paminėjo, kad LMD archyve liko vertingos K. Griniaus rankraštinės medžiagos apie Lietuvos augaliją, botaninius terminus.

Ačiū už pokalbį.

Palikite atsakymą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Required fields are marked *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>