Pakruojo krašto miškai – gamtininkų rojus
Pakruojo miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Virginijus Kacilevičius (dešinėje) dėmesingai klauso prof. Antano Juodvalkio patarimų

Pakruojo krašto miškai – gamtininkų rojus

Daugumai lietuvių tikrinis daiktavardis „Pakruojis“  labai dera prie bendrinių žodžių –  žemės ūkis, derlius, kviečiai… Gal dar – alus, skalda, ir, žinoma – jokių asociacijų su miškais ir giriomis. Ne taip, kaip „Biržai“ – tai Biržų giria, „Varėna“ – tai išlakūs pušynai, voveruškos ir baravykai. Vietiniai žino, kad grybų galima rasti ir Pakruojo miškuose, o laisvalaikį praleisti nuostabiame Rozalimo pušyne, tačiau visos Lietuvos mastu Pakruojis tuo tikrai negarsėja.

Didžioji dalis Pakruojo krašto miškų yra šlapi ir gūdūs lapuotynai. Tačiau vietinių miškininkų tai visai negąsdina. Prieš trejetą metų „Žaliosios Lietuvos“ žurnalistų kalbintas tuometinis Linkuvos girininkijos girininkas Virginijus Kacilevičius sakė, kad dauguma girininkų ir girininkijų darbuotojų yra vietiniai, kuriems šis kraštas yra savas ir mielas. „Kuo ilgiau gyvenu, tuo man Pakruojo miškai darosi gražesni ir įdomesni, – sakė V. Kacilevičius. – Poilsiavimui mūsų miškai gal ir nelabai tinkami, bet gamtinė įvairovė čia labai didelė“.

Pakruojo miškams kol kas sausra negresia

Pakruojo miškams kol kas sausra negresia

Stebint klimato pokyčius ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje, drėgni Pakruojo miškai darosi vis mielesni kiekvieno gamtos mylėtojo širdžiai. Juk geriau – šlapias miškas, negu išdžiūvęs. Štai JAV miškų tarnyba teigia, kad per ketverius metus trunkančią sausrą užfiksavo 12,5 mln. medžių žūtį. Pragaištingą sausros poveikį šiemet pajuto Dzūkijos ir kitų Lietuvos regionų gyventojai: žuvę javai, išdegę pievos, gelstantys vaismedžių lapai. Be vandens negali egzistuoti jokia gyvybė. Jeigu mus, neduok Dieve, ištiktų Kalifornijos likimas, tuomet važiuotume ne į Dzūkiją pasižiūrėti išdžiūvusių pušų, bet į Pakruojį, kad pamatytume žaliuojantį medį. Apie Pakruojo krašto miškus ir miškininkų darbus kalbėjomės su Pakruojo miškų urėdijos vyriausiuoju miškininku Virginijumi Kacilevičiumi.

Gerbiamas Virginijau, drastiškai keičiantis klimatui, drėgni miškai turi daugiau šansų išlikti, todėl ir jų plotai galėtų būti didesni. Kodėl Pakruojo miškų urėdijos miškingumas stipriai atsilieka nuo šalies miškingumo vidurkio? Kokias gamtines vertybes galima aptikti urėdijos miškuose?

Manau, kad taip susiklostė todėl, kad miškams liko tai, kas netiko darbščiam ir kantriam Šiaurės Lietuvos žemdirbiui. O tiko didžioji dalis derlingų Mūšos – Nemunėlio lygumos žemių. Dar visai neseniai Pakruojo miškingumas tesiekė 17 procentų, kai Lietuvos vidutinis miškingumas yra 33 procentai. Tačiau Pakruojo miškininkai džiaugiasi ir tuo, kas liko, nes kai kuriose Europos šalyse miškai buvo beveik visai išnaikinti. Pramogautojams mūsų miškai ne patys patraukliausi, užtat gamtininkams – tikras rojus. Kadangi rajone pelkių ar natūralių vandens telkinių mažai, o žemės ūkio naudmenos užima keturis penktadalius visos teritorijos, daugiausia gamtinių vertybių ir yra miškuose, gojeliuose, mažuose, tarp dirbamų laukų įsiterpusiuose, miškeliuose. Jie tikrai nepakartojami, vertingi ir įdomūs botaniniu požiūriu.

Mišriems ir lapuočių miškams būdingas įvairus trakas, kuriame auga įvairiausios krūmų rūšys: šaltekšniai, lazdynai, sausmedžiai, žalčialunkiai, putinai, sedulos. O žolių įvairovės nesurašytum į visą puslapį. Vos pašildžius pavasario saulei, aptirpus sniegui, miškus nuspalvina įvairiaspalvis pavasarinių žiedų kilimas: mėlynuoja žibuoklės, po jų – plautės, vėliau savo spalvomis pradeda didžiuotis geltonai balti baltažiedžių bei geltonžiedžių plukių, vištapienių, blužnučių, kašubinių ir vilnotųjų vėdrynų žiedų kilimai. Vasarą šis grožis tarsi „surimtėja“, peržydėjusius augalus keičia dilgėlių, paparčių, garšvų, eraičinų sodrus žalumas. Derlinguose Pakruojo miškuose galima pamatyti ir retų, saugomų augalų rūšių: šiuose miškuose pasitaiko bene gražiausių Lietuvos augalų – plačialapių klumpaičių, žydinčių bene gražiausiais ir didžiausiais žiedais iš visų šalyje augančių gegužraibinių. Auga į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos plaukuotosios jonažolės, miškinės dirsės, žalsvažiedės blandys, vyresniuose eglynuose bei juodalksnynuose gali sutikti retuosius pataisus – stačiuosius atgirius.

Rajone vyraujantys mišrūs ir lapuočių miškai yra labai palankūs plėšriesiems paukščiams bei saugomiems juodiesiems gandrams perėti. Miškuose peri ne viena erelių rėksnių ir vapsvaėdžių pora, keliolika juodųjų gandrų porų, dažni vakariniai suopiai, vištvanagiai bei paukštvanagiai. Miškuose peri slankos, gražiagalvės, meletos, geniai, juodieji, giesmininkai, smilginiai strazdai, tošinukės, kėkštai, riešutinės, bukučiai, lipučiai, daugybė kitų smulkiųjų sparnuočių. Siekiant saugoti miškų ekosistemą ir juose esančią mažojo erelio rėksnio populiaciją 2004 m. Pakruojo rajone įsteigtas Gedžiūnų biosferos poligonas, tapęs Europos saugomų teritorijų Natura 2000 tinklo dalimi.

Ką Jūs pasakytume tiems žmonėms, kurie sako, kad miškininkai tik kerta miškus ir parduoda medieną, todėl greitai nebeliks miškų?

Atsakyčiau, kad Pakruojo miškų urėdijos miškų plotas per keliolika metų padidėjo beveik 3 procentais. Be to, mes nepaliekame nei menkiausio iškirsto miško plotelio, kur nebūtų atkurtas miškas. Pavyzdžiui, šių metų pavasarį atkūrėme 316 ha miškų: pasodinome 171ha, o savaiminiam miško atžėlimui palikome 126 ha. Dar 48 ha taikėm mišrų atkūrimo būdą (dalinai sodinome, dalinai palikom savaime atsikurti). Įveisėme 4,5 ha naujų miškų. Naują jauną mišką sodiname urėdijos medelyne užaugintais sodmenimis. Sukmedžio girininkijoje turime 8 hektarų eglės sėklinę plantaciją, drebulės ir beržo genetinius draustinius Linkuvos ir Rozalimo girininkijose, taip pat penkis ąžuolo, juodalksnio, eglės sėklinius medynus Pakruojo, Rozalimo ir Klovainių girininkijose. Urėdijoje veikia šiuolaikiškas, modernizuotas medelynas (medelyno viršininkas Br. Baltrūnas). Kasmet išauginama virš milijono vienetų eglės, ąžuolo, beržo, juodalksnio, liepos sėjinukų bei sodinukų. Sodinamaja medžiaga medelynas pilnai aprūpina urėdijos girininkijas, dalį sodmenų realizuojame privačių miškų savininkams. 2015 m. pavasarį urėdijos miškuose pasodinta 74 tūkstančiai ąžuoliukų, 212 tūkst. eglaičių, tiek pat beržo sėjinukų, 133 tūkst. juodalksniukų.

Koks likimas ištiko garsiuosius Pakruojo uosynus?

Pakruojis nuo seno garsėjo savo našiais uosynais. Šiaurinėje rajono dalyje, Linkuvos, Žeimelio miškuose augo išlakiniai, gražios tekstūros, mažai šakoti uosiai. Dar 2000 m. turėjome Žeimelio uosių 202 ha genetinį rezervatą. Deja, šiuo metu beturime išretėjusius, džiūstančius buvusių medynų likučius. Nepaisant miško apsaugos specialistų, miškininkų bei mokslo visuomenės pastangų suvaldyti ligą, uosių džiūtis per paskutiniuosius du dešimtmečius pasiekė pandemijos lygį. Ne tik Pakruojyje ar Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Žuvusius uosynus atkuriame kitomis vertingomis medžių rūšimis – egle, ąžuolu, beržu.
O kaip sekasi įgyvendinti Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programą?
Nebe pirmus metus vykdoma Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programa, numatyta 2006-2021 metų laikotarpiui. Pakruojo miškininkai ąžuolynų sodinimui tinkamai jų priežiūrai tikrai negaili nei jėgų, nei laiko, nei piniginių lėšų. Kasmet atkuriame vidutiniškai po 35 ha ąžuolynų. Galime pasidžiaugti ir pirmaisiais rezultatais. Praėjusiais metais Pakruojo girininkija dalyvavo respublikiniame Lietuvos miškininkų sąjungos organizuotame konkurse, kurio tikslas buvo išaiškinti geriausiai ąžuolynus atkuriančią girininkiją. Profesoriaus Edvardo Riepšo vadovaujama kompetentingų miškininkų vertinimo komisija pripažino – Pakruojo girininkijos girininkas Juozas Kanišauskas, visas girininkijos specialistų kolektyvas moka auginti ąžuolus. Patekome tarp penkių geriausiai ąžuolynus Lietuvoje atkuriančių girininkijų.

Valstybės įmonėms miškų urėdijoms dabar keliami daug griežtesni miškų naudojimo ir atkūrimo reikalavimai, negu privačių miškų savininkams. Dažnai žmonės piktinasi plynais kirtimais prie kelių, gyvenviečių, saugomose teritorijose, nors ten dažnai būna iškirsti privatūs miškai. Kaip bendraujate su privačių miškų savininkais?

Urėdijos specialistai, girininkai, girininkų pavaduotojai gana glaudžiai bendradarbiauja su privačių miškų savininkais. Pagal jau seniai nustatytą tvarką kiekvieno antradienio pirmoje dienos pusėje privačių miškų savininkus konsultuoja, praktiniais patarimais bei profesinėmis žiniomis dalinasi girininkijų darbuotojai. Žinoma, urėdijos darbuotojai durų privačių miškų savininkams neuždaro ir kitomis darbo dienomis ar valandomis. Tai visai natūralu ir suprantama – dažnas miško savininkas jau daug metų bendrauja su valstybinius miškus patikėjimo teise valdančiais miškininkais, neretai jie gyvena vienoje gyvenvietėje ar kaimely, vieną mokyklą ar net klasę kažkada su eiguliu, girininku ar pavaduotoju būna lankę… Kiekvienais metais urėdija organizuoja privačių miškų savininkų mokymo kursus, seminarus, rengia miško atkūrimo ir įveisimo projektus, parduoda miško sodinamąją medžiagą privačių miškų atkūrimui ir įveisimui..

O kas dabar labiausiai neramina miškininkus?

Sakoma, kad protingi mokosi iš kitų klaidų, mažiau protingi – iš savų, o kvailiai nepasimoko nei iš savų, nei iš svetimų. Kaip šiuo požiūriu elgiamės mes, Lietuvos miškininkai? Būna visaip, bet manau, kad dažniausiai stengiamės mokytis iš savų klaidų, tačiau ne viskas nuo miškininkų priklauso. Jau daug metų miškininkams neleidžia ramiai dirbti „švytuoklės principu“ paremtas požiūris į valstybinių miškų sistemos veiklos „optimizavimą“ ir pasiektus rezultatus: tai mes geriausiai pasaulyje tvarkome savo „žaliąjį rūbą“, tai mes išvis dirbti nebemokame ir pradedama svaičioti apie įvairiausių reformų, kurios naudingos būtų kam tik nori, tik ne tiesiogiai miške dirbančiam žmogui, variantus. Ar panašių idėjų autoriai išties mano, kad sugriovus dabar egzistuojančią ūkininkavimo valstybiniuose miškuose sistemą kažkokiu stebuklingu būdu pavyks išspręsti dabar eskaluojamas problemas ir problemėles? Ir likvidinės medienos išeigos nuošimčiai pasieks neregėtas aukštumas, ir biržių atrėžimo bei įvertinimo darbai bus atliekami nepažeidžiant jokio taisyklėse nurodyto punkto, ir pinigų grąža į valstybės biudžetą „bus kaip Latvijoj“… Yra gera patarlė – „gerais norais kelias į pragarą grįstas“.

Pakruojo miškų urėdijos vyriausiąjį miškininką Virginijų Kacilevičių kalbino Mantas Čepulis

Palikite atsakymą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Required fields are marked *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>