A. Svirskis: Lietuvos šeimos ūkiai į Raudonąją knygą?

A. Svirskis: Lietuvos šeimos ūkiai į Raudonąją knygą?

Lietuva atsidūrusi neeilinėje kaimo ateities kryžkelėje. Per Nepriklausomybės laikotarpį nebuvo nieko padaryta, kad išsaugotume smulkius šeimos ūkius. Rezultatas – šimtai tūkstančių bedarbių kaime, uždarytos mokyklos, kultūros namai ir t.t. Jei taip tęsis dar kelis metus, žemę Lietuvoje valdys koks 10 proc. žemvaldžių, kurie naudosis visa ES skiriama parama ir nespręs jokių ekonominių, ekologinių ir socialinių kaimo problemų. Praėjusieji metai buvo paskelbti kooperacijos metais. Rezultatas – nulinis. 2014 metai – šeimos ūkio metai. Jau praėjo trys mėnesiai, o darbų jokių, tik – kalbos.

Prof. habil. dr. Antanas SVIRSKIS

Atstovauju sambūriui „Patirtis“, kuris jungia nemažą grupę  Lietuvai nusipelniusių žmonių. Mes reguliariai kreipiamės į aukščiausius valdžios atstovus su patarimais ir pastabomis dėl įvairiausių šalies problemų ir gauname mandagius atsakymus. Pastaraisiais metas vien dėl žemės ūkio problemų kreipėmės 5 kartus. Š.m. kovo 20 dieną dalyvavome susitikime su Premjeru ir žemės ūkio Ministru, kur aptarėmė žemės pardavimo užsieniečiams saugiklius. Mums pasirodė, kad kai kurie saugikliai jau perdegę dar juos nepradėjus diegti. Ir po saugiklių įvedimo nuo sausio 1 dienos dienraščiai, radijas ir televizija pilni skelbimų „Brangiai superkame žemę ir miškus visoje Lietuvoje“, sutvarkome dokumentus ir t.t.

Prof. A. Svirskis: Tik aklas gali nepastebėti, kad kelios stambios visoje Lietuvoje žinomos firmos su užsienio kapitalo pagalba ir toliau supirkinėja turtingas šalies žemės ūkio bendroves, ir belaukdamos galutinio leidimo parduoti užsieniečiams, išparduoda gyvulius, palieka likimo valiai tuščius tvartus, dirbtuves, augina tik varpinius javus ir rapsus ir taip alina dirvožemius bei daugelį kaimiečių paverčia naujais bedarbiais.

Taigi, Lietuva atsidūrusi neeilinėje kaimo ateities kryžkelėje. Per Atgimimo laikotarpį nebuvo nieko padaryta, kad išsaugotume smulkius šeimos ūkius. Rezultatas – šimtai tūkstančių bedarbių kaime, uždarytos mokyklos, kultūros namai ir t.t. Per visą Lietuvos istoriją smulkūs ūkiai gelbėjo šalį nuo įvairiausių negandų. Lietuva daug kartų buvo praradusi laisvę, bet savo žemių dar nepardavė nė karto.

Dabar galimi du keliai: viską palikti savieigai ir žemes supirks stambieji žemdirbiai arba parduoti žemę su tam tikrais saugikliais užsieniečiams. Abu keliai netobuli ir nieko gero Valstybei nežada. Per Atgimimo laikotarpį 2 proc. žemvaldžių jau supirko apie 40 proc. šalies žemės ūkio naudmenų bei gavo 80 proc. ES fondų paramos. Iš daugiau kaip 100 000 smulkių ūkių dar, galbūt, liko apie 20 000 smulkių ūkių ūkininkų, kurie norėtų ir galėtų sėkmingai ūkininkauti. Kiti nuseno, degradavo, nuomoja arba pigiai pardavė savo žemelę. Kaip taisyklė, jie gautus pinigus investavo į būstų remontą, pastatė paminklėlius tėvams ar seneliams, pravalgė, o dalis ir prauliavojo ir dabar graužiasi dėl pigiai parduoto (lyginant su dabartinėmis kainomis) nekilnojamo turto – žemės, keikia valdžią ir reikalauja pašalpų.

Daugelis smulkių ūkių buvo priversti nuomoti ar pigiai parduoti žemę, nes susidėvėjo sovietinė technika ir pastatai, pabrango kuras ir elektra. Gabesnis kaimo jaunimas emigravo į užsienį ir renka braškes Skandinavijos šalyse arba skina apelsinus Ispanijoje. Dabar, ir turint traktorių ar kombainą, kaime rasti tvarkingą ir darbštų mechanizatorių beveik nebeįmanoma, nors čia vargsta per 100 000 bedarbių… Nupirkti naują techniką reikia turėti daug tūkstančių litų, nes kainų niekas nekontroliuoja, o ir neapsimoka, nes brangi technika nebus pakankamai įdarbinta.

Tad belieka žemę parduoti, nes, neturint technikos ir išnaikinus arklius, rankomis įdirbsi tik iki keliolikos arų sklypelį. Iki šiol visos buvę ir numatomos smulkių ūkių rėmimo priemonės yra tik kosmetinės. Visa tai ir privedė prie to, kad dauguma smulkių ūkių savininkų priversti bet kam  parduoti savo žemę ir prisidurti prie pensijos. Jei taip tęsis dar kelis metus, žemę Lietuvoje valdys koks 10 proc. žemvaldžių, kurie naudosis visa ES skiriama parama ir nespręs jokių ekonominių, ekologinių ir socialinių kaimo problemų, nes jiems terūpi tik kaip praturtėti, o dalis jau ir dabar svajoja kaip perparduos pigiai supirktą žemę užsieniečiams.

Nykstanti sodyba

Beveik neteko girdėti, kad koks stambaus ūkio ūkininkas kaime būtų ką statęs ar pasodinęs parką, ar šiap davęs kokią naudą kaimo išsaugojimui. Jei skiria kokią paramą bendruomenėms, tai tik kokių nors švenčių organizavimui. Tik aklas gali nepastebėti, kad kelios stambios visoje Lietuvoje  žinomos firmos su užsienio kapitalo pagalba ir toliau supirkinėja turtingas šalies žemės ūkio  bendroves, ir belaukdamos  galutinio leidimo parduoti užsieniečiams, išparduoda gyvulius, palieka likimo valiai tuščius tvartus, dirbtuves, augina tik varpinius javus ir rapsus ir taip alina dirvožemius bei daugelį kaimiečių paverčia naujais bedarbiais.

Nesenai dalyvavau Niurnbergo eko parodoje ir turėjau galimybę pabendrauti su kolegomis iš įvairių šalių. Pavyzdžiui, vokiečiai nesupranta klausimo, kiek kainuoja jų žemė. Ją jie parduoda tik mirtinu atveju, o šiaip jei nenori ar negali jos dirbti – nuomoja giminėms ar kaimynams. Tad ir pardavimo užsieniečiams problemų kaip ir neturi. Be to jų žemelė daug brangesnė nei mūsuose.

Parduoti žemę užsieniečiams daug kas svajoja tikėdamiesi, kad jie gerai užmokės ir tą žemę tvarkingai dirbs. Realybė gi kitokia. Jau dabar bent 10 proc. šalies žemių valdo užsieniečiai ar jų statytiniai. Tik keli iš jų neblogai tvarkosi, o kitiems rūpi tik pelnas ir jie į Lietuvą retkarčiais užsuka paulioti.

Retas doras pilietis bastosi po pasaulį supirkdamas žemę ir miškus. Jam gerai ir savojoj šalyje. Investuojantiems gi doriems užsieniečiams galima būtų pasiūlyti kelių hektarų žemės sklypus, kad čia jie galėtų pasistatyti būstus, įkurti agroservisus, organizuoti kooperatinį judėjimą ir steigti  žemės ūkio produkcijos supirkimo, perdirbimo bei saugojimo įmones. Tai būtų didelis impulsas pažadinti Lietuvos kaimo žmones, kurie atprato mąstyti ir dirbti.

Ką daryti?

Aprūpinti lengvatinėmis sąlygomis daugumą šeimos ūkių  technika – nerealu. Vienintelis kelias – kuo skubiau visuose rajonuose ir didesnėse seniūnijose sukurti agroserviso tinklą, kaip tai padaryta, pavyzdžiui, Švedijoje. Agroserviso įmonės gali būti valstybinės, privačios ar kooperatinės. Jų kūrimui panaudoti ES lėšas, paskelbiant moratoriumą bent penkerius metus ir neskirti lėšų stambiems ūkiams, nes jie jau spėjo pasinaudoti lengvatinėmis sąlygomis technikai įsigyti.

Visos kitos priemonės tėra kosmetinės ir tik šiek tiek sulėtins kaimo agoniją. Skatintina, kad kiekviena bendrovė ar stipresnis ūkis būtų suinteresuotas padėti šeimos ūkiams. Būtina skubiai sukurti tokiam bendradarbiavimui tinkamą ir paprastą teisinę bazę. Jei, kaip jau minėta aukščiau, šalyje liktų apie 20 000 gerai besitvarkančių šeimos ūkių, tai kiekvienam rajonui vidutiniškai dar tektų po 500 tokių ūkių ir prie jų dar galėtų prisišlieti antra tiek. Toks skaičius ūkių leistų gerokai sumažinti bedarbystę kaime, pagaminti pakankamą kiekį sveikų maisto produktų ir sustabdytų kaimų griūtį. Būtina nedidelius ūkius aprūpinti mažagabaritine technika.

Tolstantis kaimas

Tolstantis kaimas

Dabar gi parodose ir  technika prekiaujančiose firmose pardavinėjama tik galinga technika didesniems nei 50 ha ūkiams. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Austrija ar Šveicarija, atgimsta ūkininkavimas kaip traukiamąją jėgą panaudojant arklius. Kodėl gi negrįžti prie tokio ūkininkavimo ir mūsuose? Tai labai tiktų ūkininkaujant saugomose tertorijose ir agroturizmo sodybose.

Žemės ūkio mokslas ir Konsultavimo tarnyba už gautas lėšas iš biudžeto turėtų tarnauti tik šeimos ūkiams, o ne įvairiausioms firmoms. Žemės ūkio mokslas turėtų būti pavaldus Žemės ūkio ministerijai ir vykdyti taikomuosius tyrimus, o ne kurpti taip vadinamus ir niekieno neskaitomus  „prestižinius straipsnius“, kurie per pastaruosius dešimtmečius nedavė jokios naudos Lietuvai, nenustebino pasaulio, o nemažai daliai sąžiningų mokslininkų sutrumpino gyvenimą.

Praėjusieji metai buvo paskelbti kooperacijos metais. Rezultatas – nulinis. 2014 metai – šeimos ūkio metai. Jau praėjo trys mėnesiai, o darbų jokių, tik kalbos. Taigi, būtina visiems skubiai ir sutelktai pradėti dirbti ir bent sustabdyti smulkių ūkių griūtį.

Apie Antanas Svirskis

Palikite atsakymą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Required fields are marked *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>