Andrius Švarplys: Didžioji lietuviško konservatizmo dilema

Andrius Švarplys: Didžioji lietuviško konservatizmo dilema

Siūlome Tiesos.lt portalui skirtus VDU dr. Andriaus Švarplio pasvarstymus apie lietuviškojo konservatizmo vertybinius apsisprendimus, kuriuos dar labiau išryškino pastarųjų mėnesių diskusijos apie Vyriausybės paskelbtą konkursą skalūnų dujų žvalgybai ir gavybai pietvakarių Lietuvoje.

Dr. Andrius ŠVARPLYS

Šiame straipsnyje aptarsime, ką skalūnų dujos, tiksliau – tai, kaip apie jas kalba konservatoriai, sako apie lietuviškąjį konservatizmą? Tai leis ieškoti atsakymo į klausimus: kas yra lietuviškas konservatizmas? kokie vertybiniai-politiniai bruožai būdingi Lietuvos konservatizmui?

Toliau bus palyginti du straipsniai apie skalūnų dujų išgavimą Lietuvoje. Vieno jų autorius – ilgametis konservatorius Egidijus Vareikis, kito – aplinkotyrininkas prof. Romualdas Juknys. Abiejų tema – skalūnų dujos, jų žvalgyba ir gavybos perspektyvos Lietuvoje. Tačiau mus dominanti tema pirmiausia yra lietuviškojo konservatizmo vertybės ir metodai, skalūnų dujų klausimas čia tik antraeilis. Beje, abu yra buvę mano dėstytojai VDU – klausiau po vieną kursą pas abu.[1]

Prieš skaitant toliau siūlyčiau pasiskaityti abu straipsnius ir patiems susidaryti nuomonę:

E.Vareikis. Loch Nesso pabaisa, skalūnai ir kitos emocingos istorijos

R.Juknys. Skalūnų dujų karštinė: nuo fantastikos iki absurdo

Tikiuosi, dabar jau aišku, kodėl pirmiausia noriu kalbėti apie konservatorišką demagogiją.

Konservatoriško teksto mitologija

Paskaitykite dar kartą E. Vareikio tekstą ir raskite ten bent vieną argumentą, nuorodą į autoritetingus šaltinius ar faktinę situaciją, kurią būtų galima patikrinti. Aš neradau nė vieno rimto.

Priešingai, visas tekstas mirga visokiausiomis nuorodomis į Loch Nesso pabaisą, cunamius, undines, vienaragius, drakonus, kanibalus, monstrus, žemaičių numarinimą, „mobiliakus“ ir meningitą, varnų navigaciją, priešinimąsi krikščionybei, bulvėms, elektrai, Ignalinos monstrui ir Kruonio turbinoms. Fantazija liejasi taip laisvai, kad vietos randa net iš chemijos istorijos atėjęs flogistonas ir kosminis eteris. Ir šitoje margalynėje vienoje eilėje pastatoma, t. y. visiškai sukompromituojama bet kokia abejonė skalūnų dujų išgavimu: „raudonasis gyvsidabris, aukštos įtampos laidai, horoskopinės Marso ir Neptūno sąveikos, penktadienį trylikta diena ir skalūnų dujos“.

Štai taip. Nori suabejoti skalūnų dujomis Lietuvoje – būk malonus, stok į vieną gretą su tikinčiais pabaisomis, Marso ir Neptūno sąveika ar penktadienio trylikta diena!

Toliau tekste rasite „argumentą“, kad ne daugiau nei 1 procentas Lietuvos piliečių su universiteto diplomais sugebėtų paaiškinti, kodėl paslaptingosios „dujos“ kaupiasi skalūnuose (kas tie skalūnai?), kokiems energetikos ar chemijos pramonės tikslams tos dujos naudojamos. Bet… ar toks žinojimas padėtų atsakyti į pagrindinius klausimus – verta ar neverta dabar išduoti licenciją skalūnų dujoms žvalgyti ir išgauti? O jeigu padėtų, kodėl tada autorius nesupažindina mūsų visų su tokia informacija, kuri leistų pritarti jo pozicijai?

Pakeliui pateikiamas dar vienas argumentas: „Šiandien skalūnų dujas sėkmingai naudoja Pietų Afrikos žmonės, Argentina, Kanada, Meksika. Amerikiečiai greitai iš skalūnų dujų išgaus apie penktadalį savo energijos resursų“. Bet juk apie „sėkmingą naudojimą“ reikėtų spręsti ne vien tik iš šalių, kuriose tai daroma, skaičiaus ar pavadinimų, bet ir iš kur kas išsamesnės informacijos ir ypač – iš probleminių situacijų, apie kurias konservatoriaus tekste apskritai net neužsimenama.

Na, o toliau tekste išlenda yla iš maišo. Žinoma, Rusija. Ir geras trečdalis teksto yra skiriamas tam, kad būtų parodyta, jog tie, kas abejoja skalūnais, tarnauja „Gazpromo“ ir Rusijos interesams.

Gal skaitytojas rado daugiau argumentų? Gal kažką praleidom?

Kitoks – aplinkosaugininko – požiūris į problemą

O dabar palyginkime konservatoriaus E. Vareikio požiūrį su VDU Aplinkotyros katedros vedėjo, prof. R. Juknio, skalūnų dujų oponento, argumentacija.

Pirmiausia skalūnų dujų oponentas ant stalo deda sunkiai paneigiamą argumentą: „Kadangi dar nė vienoje Europos šalyje pramoninė skalūnų dujų gavyba nevykdoma ir nėra nei teisinių šios gavybos reguliavimo mechanizmų, nei minimalios patirties, beatodairiškas šių dujų gavybos skubinimas yra nepateisinamas ir net pavojingas.“

Iš konservatoriško teksto girdime: „Lietuvio valstietiški įpročiai skatina priešintis viskam, kas nesuprantama ir nauja […] “. Iš oponentų matome: „[…] pastaraisiais metais Europos Komisija skyrė šiam klausimui išskirtinį dėmesį. Buvo parengtos dvi išsamios studijos, kuriose daug dėmesio skirta JAV kaip vienintelės šalies kurioje vyksta pramoninė skalūnų dujų gavyba, patirčiai išanalizuoti. […] Tik pastaraisiais metais, kai gavyba pradėjo sparčiai skverbtis į tankiai apgyvendintas teritorijas, pasipylė gyventojų skundai privertę kardinaliai pakeisti ir iki to laiko gana pasyvią Aplinkos apsaugos agentūros poziciją. Dabartiniu metu Agentūra baigia vykdyti detalią skalūnų dujų gavybos poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai studiją, kuri turėtų būti baigta šių metų pabaigoje.“

Kaip prisimenate, konservatoriaus tekste buvo kalbama apie „sėkmingą skalūnų naudojimą“, ir tai buvo pateikiama kone kaip stipriausias argumentas: „Šiandien skalūnų dujas sėkmingai naudoja Pietų Afrikos žmonės, Argentina, Kanada, Meksika. Amerikiečiai greitai iš skalūnų dujų išgaus apie penktadalį savo energijos resursų“.

Kitas skalūnų dujų oponentų argumentas: „Pagausėjo skundų apie žmonių ligas ir gyvūnų nugaišimo atvejus. Atlikto tyrimo (2009m.) išvadose patvirtinta, kad aplinkos ore ir gyvenamosiose teritorijose yra padidinta kancerogeninių ir neurotoksinių junginių koncentracija“. Kaip prisimenate, konservatoriaus E. Vareikio tekste teigiama (be jokios nuorodos į tokios informacijos šaltinius): „Žinių apie mirusius ir nusinuodijusius nėra. […] Nei chemikai, nei dietologai, nei žarnyno chirurgai pavojaus varpais neskambina.“

Dar vienas aplinkosaugininkų argumentas: „Hidraulinio plėšymo metu naudojamą skystį sudaro apie 98 proc. vandens (vienam gręžiniui sunaudojama iki 20 mln. litrų vandens) bei smėlio ir 2 proc. cheminių priedų. Saugant komercines paslaptis, cheminių priedų sudėtis visuomenei atskleidžiama tik iš dalies, tačiau Niujorko valstijai parengus 260 skalūnų dujų gavyboje naudojamų cheminių medžiagų sąrašą, net 58 klasifikuotos kaip turinčios toksinį, mutageninį ir kancerogeninių poveikį bei darančios neigiamą poveikį reprodukcijai.“

O konservatoriškos argumentacijos stipriausias argumentas mūsų jau minėtas: „Galiu autoritetingai patvirtinti, kad ne daugiau nei 1 procentas Lietuvos piliečių su universiteto diplomais sugebėtų paaiškinti, kodėl paslaptingosios „dujos“ kaupiasi skalūnuose (kas tie skalūnai?), kokiems energetikos ar chemijos pramonės tikslams tas dujas (jei tiksliau, tai daugiau – skysčius) galima naudoti“.

Prof. R. Juknio tekste matome nuorodas į šaltinius: „Iš ES Aplinkos direktorato užsakymu žinomos Anglijos konsultacinės firmos AEA atliktos specialios studijos dėl galimos hidraulinio plėšymo metodu išgaunamų skalūninių dujų gavybos rizikos aplinkai ir žmonių sveikatai pateikto apibendrinimo (71 psl.) matyti, kad didžiausia yra požeminio ir paviršinio vandens užteršimo rizika. Tačiau nelabai daug atsilieka ir rizika žmonių sveikatai dėl keliamo didelio triukšmo ir oro užterštumo.“

Konservatorių politiko tekste esama kaltinami, kad neva tikime Loch Neso pabaisa ir tarnaujame Rusijos interesams.

VDU prof. R. Juknio tekste, be konkrečių nuorodų į ES studiją, dar rasite itin iškalbingų nuorodų į Lietuvos Geologijos tarnybos direktoriaus veiklą ir lietuviško naftos verslo atstovų argumentus.

Jums spręsti, kokia stovykla pasitikėti labiau… Man tik norisi trumpai pasidžiaugti, kad Vytauto Didžiojo universiteto akademinė bendruomenė, šįkart – profesoriaus R.Juknio asmenyje, dar sykį stoja visuomenės intereso pusėn ir demaskuoja valdžios, vietinių valdininkėlių ir jų šeimininkų verslininkų interesus.

Didžioji lietuviškojo konservatizmo dilema

Skaitytojas gali klausti: kuo čia dėti konservatoriai? Gal čia tėra privati Seimo nario Egidijaus Vareikio nuomonė, ir tiek?

Išties jeigu tai būtų tik vieno žmogaus asmeninė nuomonė, tai net nebūtų verta rašyti straipsnio apie tai. Tačiau šiame tekste aš įžiūriu tipišką, Lietuvos konservatoriams būdingą mąstyseną ir veikimo metodą.

Viskas remiasi į Rusijos grėsmės akcentavimą. Savaime tai yra visiškai teisinga ir … todėl itin apgaulinga. Lietuva iš tiesų gyvena nuolatinio pavojaus iš Rusijos pusės sąlygomis. Ir reikia dėti visas įmanomas pastangas išsivaduoti iš šitų imperinių gniaužtų. Jeigu konservatorių politiką būtų galima suvokti tik taip, tuomet aš būčiau šimtaprocentinis konservatorius, kaip, tikiu, ir absoliuti dauguma daugiau ar mažiau išsilavinusių žmonių.

Tačiau lietuviškojo konservatizmo vienas esminių bruožų yra tas, kad po Rusijos grėsme yra pakišama neskaidri politika, iš kurios pelnosi neaiškios kilmės grupelė žmonių, tiesiogiai sietinų su konservatorių partija. (Neeksploatuokim, bet tik prisiminkim „Williams’o“ istoriją). Turime pagrindo teigti, kad lietuviškasis konservatizmas tik naudojasi Rusijos grėsme kaip dūmų uždanga. Jie sako „pažabokime Rusijos grėsmę“, o realiai vykdo neskaidrią politiką. O tuos, kurie kelia korupcijos klausimus, apšaukia Rusijos interesų atstovais. Jie sako „neleiskime Ivano prie vamzdžio“, o realiai prileidžia prie to paties vamzdžio, t. y. Lietuvos valstybės resursų, savus.

Pagrindinė dilema, į kurią lietuviškas konservatizmas pastato lietuvių visuomenę, yra: arba sutinki su Rusijos keliama grėsme ir pritari konservatorių politikai, arba nepritari konservatorių politikai ir todėl automatiškai esi Rusijos tarnas. Arba Rusijos grėsmė, arba tėvynės išdavikas. Jie sąmoningai nepalieka trečios alternatyvos: korumpuota politika. Jie neleidžia užimti iš tikrųjų pilietinės pozicijos: egzistuoja neabejotina Rusijos grėsmė, tačiau jai spręsti negalima naudoti neskaidrios politikos. Nes per neskaidrią ir korumpuotą politiką neįmanoma išspręsti nė vienos rimtos problemos.

Saugumas nuo Rusijos gali ir privalo būti užtikrinamas per skaidrią politiką, informuojant ir įtraukiant visuomenę. Užuot sakę visuomenei visišką tiesą ir taip užsitarnavę jos pasitikėjimą, konservatoriai renkasi jau išbandytą elitizmo kelią: niekinti visuomenę, naudotis Rusijos korta ir tyliai prastūminėti korumpuotus projektus.

Todėl antrasis lietuviškojo konservatizmo bruožas yra miesčioniškas elitizmas, kuris pasireiškia tylia aksioma: nepasitikėti plačiąja (lygu „tamsiąja“) visuomene, nes ji nesupras nacionalinio saugumo klausimų. Be to, plačiosios visuomenės nuostatos pasiduoda didžiosios kaimynės įtakoms, todėl reikia tiesiog neleisti tautai spręsti, o vietoj to patiems vykdyti nacionalinio saugumo politiką. Taip apsisprendę jie nedaro nė vieno žingsnio skaidrumo link, nemezga jokio kontakto su žmonėmis.

Taip konservatoriai iš tiesų neleidžia formuotis pilietinei visuomenei, suardo jos pamatus, nes manipuliuodami Rusijos grėsme eliminuoja visuomenę iš politikos. Čia nesuteikime kozirio kitoms partijoms – visos partijos elgiasi šitaip, tyliai prastūminėja savus žmones ir rėmėjus. (Aukštesnių pajamų, išsilavinę, jaunesnės kartos, miesto žmonės, tampa vis didesne konservatorių partijos elektorato dalimi. Savo gyvenimo patirtimi – užsidirbo, užima geras pareigas, pasiekė tai, ką turi, – jie perima miesčioniško elitizmo ir dendizmo bruožus. Konservatorių partijoje jau susiformavęs šias nuotaikas jaučiantis sparnas, vadovaujamas Manto Adomėno. Kaip beviltiškai moraliai ir politiškai jis yra nutolęs nuo socialinį jautrumą dar norinčio išlaikyti Vytauto Landsbergio ir jo mažesnio rato! Jeigu M. Adomėno stovykla laimės, o tam yra visos prielaidos, tai lietuviškas konservatizmas visam laikui nutols nuo atvirumo visuomenei ir mes toliau matysime kaip po Rusijos grėsme yra pakišami neskaidrūs projektai).

Turime paradoksalią situaciją. Kaltindamas visuomenę neraštingumu ir mitiniu mąstymu, niekindama tautą, esą ji tikinti Loch Neso pabaisa, kosminiais eteriais, drakonais ir undinėmis, pats lietuviškas konservatizmas sąmoningai skleidžia absoliučiai mitinį vaizdą, kuris (sutapimas?!) itin sutampa su vietinės kilmės kapitalo veikėjų bei užsienio (amerikietiškų) kompanijų interesais. Iš vietinio fronto eina pasakojimas apie neraštingą liaudį ir tarnavimą Rusijos interesams, o iš tarptautinių korporacijų – pasakos apie antrąjį Kuveitą.

Iš esmės, kaip matome palyginę tekstus, būtent konservatoriškas tekstas yra absoliučiai mitologinis – žaidžiantis mitiniais vaizdiniais (undinėmis, drakonais) – ir kategoriškai atsisakantis pripažinti, vertinti ir diskutuoti apie skalūnų keliamas grėsmes. Mūsų piliečiai ragina parodyti politinę valią, išlaikyti valstybinį orumą (plg. Lino Balsio straipsnį „Skalūnų karštligė pagydoma“), o jie tanku važiuoja stumdami „Chevroną“. Europos Komisija dar tik vertina, profesoriai ir pilietinė visuomenė ragina diskutuoti, o mes iš konservatorių girdime tą pačią giesmę: jūs – Rusijos pakalikai, tiesiog neišmanėliai, tamsi liaudis, todėl turite tiesiog pasitikėti mūsų politika atiduoti „Chevronui“ skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą, o jeigu nepasitikite mumis ir mūsų pasakomis, tai esate veikiami Rusijos įtakos.

Visiškai tikra yra ir tai, kad konservatorių partijoje yra nuoširdžiai susirūpinusių Rusijos grėsme Lietuvai ir nuolat galvojančių, kaip realiai sumažinti šios Rytų imperijos įtaką. Manau, tai labiau būdinga senesnio sukirpimo konservatoriams, stovėjusiems dar po Sąjūdžio vėliava. Tačiau buvusio Vilniaus mero Viliaus Navicko ar LEO LT pavyzdžiai rodo, kad verslas randa priėjimą prie konservatorių partijos ir sugeba palenkti ją savo interesams. O nuolat didžiojoje politikoje kartojama konservatorių klaida – sistemingai atsisakyti atviro ir skaidraus dialogo su visuomene, viską suveriant ant Rusijos grėsmės – perša mintį apie tai, kad Rusijos korta tik naudojamasi pridengti korumpuotą politiką.

Juk jeigu iš tikrųjų rūpėtų nacionalinis saugumas, visos jėgos turėtų būti metamos kuo greičiau pabaigti dujų terminalą ir elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją. O jeigu būtų tikras siekis gauti visuomenės pasitikėjimą, tuomet ar būtų taip sistemingai vengiama pripažinti problemines politinių projektų vietas, tokias kaip skalūnų dujų galimas grėsmes žmonių sveikatai ir Lietuvos gamtai?

Skalūnų gavybos toksiškumas akcentuojamas ES užsakytose studijose, tai kodėl taip demonstratyviai atsisakoma apie tai diskutuoti su visuomene? Iš kur tokia skuba atverti kelią chevronams, kai pati Europos Komisija dar tik vertina grėsmes ir ruošia rekomendacijas? Koks tikslas suteikti licenciją žvalgybai ir kartu gavybai vienai kompanijai, kai galima samdyti tiktai žvalgytuvėms, o gavyba galėtų ir palaukti, kol ES parengs sunormuotas rekomendacijas? O gal svarstytini ir kiti variantai – steigti valstybinę įmonę, kad bent dalis pajamų patektų į valstybinį biudžetą, kaip kad yra Norvegijoje? Kuo čia dėta Rusijos grėsmė, kai šitaip skubama? Gal čia realesnė visai kita versija – kad visiškai parsidavus tarptautinei kompanijai kažkiek nubyra ir vietiniams veikėjams? Paklausius, ką šneka valstybės interesus turintis ginti Geologijos tarnybos viršininkas, vietiniai naftos verslininkai ir galiausiai „Chevrono“ atstovai, ši versija tik dar labiau sustiprėja. Ką ir kaip gali įtikinti pasaka apie antrąjį Kuveitą ar antrąją Norvegiją, kai visiškai ignoruojama visuomenė ir absoliučiai atsisakoma diskutuoti apie skalūnų dujų gavybos technologijų keliamą grėsmę žmonių sveikatai???

Esmė ta, kad lietuviškas konservatizmas net nesistengia atsukti veido į realias problemas. Atrodo, kad tokie dalykai, kaip visuomenės gerovė, žmonių sveikata, Lietuvos požeminiai vandenys, iš kurių gauname geriamąjį vandenį, apskritai neegzistuoja lietuviškajame konservatoriškame mąstyme. Vietoj visiškai pagrįstai visuomenės keliamų problemų konservatoriai eilinį kartą tvoja Rusijos vėzdu per galvą ir deda tašką. Štai kodėl visa tai verčia mus nepasitikėti konservatoriška nacionalinio saugumo politika ir į pirmą vietą kelti korumpuotumo problemą. Jei lietuviškasis konservatizmas neišspręs korupcijos klausimo, neįves skaidrios politikos (darbais, o ne žodžiais!) ir neatsisuks veidu į visuomenę, mes nuolat būsime priversti klausti, ar neturime reikalo su „patriotiniu turiniu korupcinėje formoje“ (plg. R. Janutienės straipsnį „Kubilius: patriotinis turinys korupcinėje formoje“).

Deja, bet tokie tekstai, kaip mūsų aptartasis tik patvirtina liūdnąjį lietuviškojo konservatizmo vertinimą – jie eilinį kartą renkasi demagogijos kelią, nes bijo (ar verta klausti, kodėl?) atvirai diskutuoti apie kylančias problemas dėl skalūnų dujų, vėl niekina visuomenę, vėl slapta tariasi (jau sutarė) su didžiuoju kapitalu, vėl naudoja Rusijos kortą, vėl pumpuoja viešąją erdvę grėsmėmis, kaltinimais ir niekinimais. Vidiniai procesai konservatorių partijoje praktiškai nesuteikia vilčių, kad kas nors gali keistis į gerąją pusę (bet apie tai – jau kituose rašiniuose).

Jauniesiems konservatoriams ir visiems konservatorių palaikytojams būtų galima palinkėti nukreipti energiją ne į aklą lojalumą partijai, bet siūlyti savo partijos vadams su visuomene kalbėtis atvirai pirmiausia apie visas problemines mega politinių projektų vietas – tik tai atitiktų pilietinį visuomenės interesą. Be šito jūs ginsite tiktai partinį, bet ne pilietinį interesą. Pradėkite ne nuo Rusijos grėsmės, bet nuo savo vidinio kiemo. O tada mes patikėsime, kad jūsų siūloma politika padės kovoti su Rusijos grėsme.

www.tiesos.lt informacija

Palikite atsakymą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Required fields are marked *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>