J. Vilemas: Branduolinė energetika Vakaruose nekonkurencinga

J. Vilemas: Branduolinė energetika Vakaruose nekonkurencinga

Tarptautinės Energetikos Ekonomikos Asociacijos viceprezidentas ir jos Lietuvos skyriaus pirmininkas profesorius  Jurgis Vilemas teigia, kad Visagino atominės elektrinės projektas yra reklaminis, viešiesiems ryšiams skirtas dokumentas, kuris nėra praėjęs jokios profesionalios nepriklausomos ekspertizės.  Jo teigimu, naujai pastatytos branduolinės elektrinės dabartinėmis aplinkybėmis negali konkuruoti atvirose energijos rinkose.

J. Vilemas: Atominis projektas vis labiau tampa nepatrauklus, kai dėl ypatingai spartaus progreso atsinaujinančių energijos transformacijos technologijų srityje elektros energiją galima pagaminti žymiai pigiau nei statant naują branduolinę jėgainę. Tos naujos technologijos yra draugiškos aplinkai, nesukelia jokių didelių problemų ateities kartoms.

Prof.J.Vilemas-2 branduolinė atominė energetika visagino atominė elektrinė

J. Vilemas: Didžiausi stabdžiai branduolinės energetikos plėtrai Vakarų šalyse yra šie: per pastarąjį dešimtmetį keliskart išaugusi atominių elektrinių statybos kaina, konkurencija atviros elektros energijos rinkose, kvalifikuotų specialistų stoka bei visuomenės daugumos nepalankus požiūris į branduolinę energetiką.

„Žaliosios Lietuvos“ skaitytojams siūlome pokalbį apie branduolinės energetikos tendencijas pasaulyje bei perspektyvas Lietuvoje su vienu  autoritetingiausių branduolinės energetikos specialistu profesoriumi Jurgiu Vilemu.

Kokios yra branduolinės energetikos plėtros tendencijos pasaulyje? Kodėl vienuose regionuose branduolinė energetika vystoma, o kituose stebimas jos sąstingis ar net regresas?

Po labai sparčios branduolinės energetikos plėtros praeito šimtmečio aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, ypač Vakarų pasaulyje, Japonijoje ir Tarybų Sąjungoje, po Černobylio katastrofos augimas beveik sustojo. Nors ne vien Černobylio katastrofa yra iki šiol besitęsiančios stagnacijos priežastis. Pastarąjį dešimtmetį ir, tikriausiai, artimoje ateityje branduolinė energetika palyginti sparčiai, bet ne taip sparčiai, kaip buvo tikėtasi dar prieš keletą metų, buvo ir bus plėtojama Kinijoje, Pietų Korėjoje, gal dar Rusijoje ir Indijoje. Girdime apie planus statyti atomines elektrines Turkijoje, Arabų šalyse, Vietname. Bet tai įneša labai nedidelį indėlį į branduolinės energetikos dalį, žvelgiant į bendrą elektros energijos balansą, tiek tose šalyse, tiek ir visame pasaulyje. Pastaraisiais metais naujai pastatomų atominių elektrinių skaičius netgi mažesnis nei uždaromų ir todėl bendras veikiančių branduolinių reaktorių skaičius ir juose pagaminamos energijos kiekiai mažėja. Taip, pvz., 2012 m. visose pasaulio atominėse elektrinėse elektros energijos pagaminta 12% mažiau nei 2006 didžiausios gamybos metais, o bendras reaktorių skaičius buvęs didžiausias 2002 m. – 441 vnt. sumažėjo iki 429 vnt. – 2012 m. 2013 m. pradėta eksploatuoti 4 nauji reaktoriai ir 4 galutinai sustabdyti. Dabartinės Europos Sąjungos 28 šalyse didžiausias bendras reaktorių skaičius buvo 1990 metais – 177 ir sumažėjo iki 136 – 2012 metais. Drąsiai galima teigti, kad branduolinė energetika artimiausius porą dešimtmečių daugiau mažiau sparčiai plėtosis šalyse, kuriose elektros poreikiai auga labai sparčiai, o energetinis ūkis yra centralizuotas ir nėra atviros elektros energijos rinkos. Didžiausi stabdžiai branduolinės energetikos plėtrai Vakarų šalyse yra šie: per pastarąjį dešimtmetį keliskart išaugusi atominių elektrinių statybos kaina, konkurencija atviros elektros energijos rinkose, kvalifikuotų specialistų stoka bei visuomenės daugumos nepalankus požiūris į branduolinę energetiką. Visiškai naujas nepalankus branduolinei energetikai veiksnys – tai nepaprastai spartus technologinis ir ekonominis progresas atsinaujinančių energijos šaltinių įsisavinimo srityje.

Teigiate, kad naujose branduolinėse elektrinėse pagamintos elektros energijos savikaina nėra konkurencinga Vakarų šalių rinkose. Kodėl?

Kaip jau minėjau, naujų branduolinių elektrinių statybos kaina pastaraisiais metais tik augo, o konkuruojančių technologijų, ypač atsinaujinančios energetikos – sparčiai mažėjo ir vis dar mažėja. Be to, Europos ir JAV elektros rinkose didmeninė kaina, skirtingai nei prognozuota, ne didėjo, o mažėjo. JAV netgi kai kurios seniau pastatytos branduolinės jėgainės jau nebegali konkuruoti ir yra uždaromos, nors turi licencijas jas eksploatuoti dar bent porą dešimtmečių. Branduolinės saugos ir aplinkosauginiai reikalavimai vis griežtėja, o tai  brangina naujų elektrinių statybą. Atskirų pavienių elektrinių statyba yra nepalyginamai brangesnė, nei jas statant didelėmis serijomis po keletą blokų vienoje aikštelėje. O tokių statybų Vakarų šalyse nereikia, nes poreikis elektros energijai nebeauga.

LR Energetikos ministerijos internetinėje svetainėje Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas pristatomas kaip vienas iš brandžiausių naujų atominių elektrinių projektų Europoje. Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje teigiama, kad Visagino branduolinės elektrinės statyba yra pagrindinis strateginis konkurencingos vietinės elektros gamybos plėtros projektas. Kaip vertinate Visagino atominės elektrinės projektą? Kokie veiksniai palankūs branduolinės energetikos vystymui Lietuvoje? Ar VAE gali užtikrinti konkurencingos elektros energijos gamybą?

Visų pirma, Jūsų minimas projektas – tai reklaminis, viešiesiems ryšiams skirtas dokumentas, kuris nėra praėjęs jokios profesionalios nepriklausomos ekspertizės. Jame išdėstyti optimistiniai rezultatai, gauti naudojant pasenusią, daug kur „pritemptą“ išeities informaciją. Šiuo metu tiems, kurie domisi, yra lengvai prieinama informacija apie naujai pradedamų elektrinių statybos kaštus JAV, Jungtinėje Karalystėje, Turkijoje, Prancūzijoje, kuri visiškai nesiderina su VAE reklaminiuose dokumentuose pateikiamais duomenimis.

Šiandien yra visuotinai pripažįstama, kad naujai pastatytos branduolinės elektrinės prie dabartinių aplinkybių negali konkuruoti atvirose energijos rinkose. Europos regione jų gamybos savikaina yra beveik dvigubai didesnė nei esama ir numatoma ateityje kaina rinkoje. Norint jas pastatyti ir kad jos po to galėtų išlikti rinkoje, reikia arba labai didelių valstybės subsidijų arba garantuoti jų energijos supirkimą aukšta kaina lygia gamybos savikainai plius pelno norma. Tą kaip tik ir daro JK, JAV ir Turkija. Atominės energetikos plėtrai minimaliai būtinos šios palankios sąlygos:

  • spartus ilgalaikis elektros energijos poreikių augimas – o tai reiškia labai sparti ekonomikos plėtra, spartus gyventojų skaičiaus didėjimas;
  • didelė (galinga) energetinė sistema, kuri būtų pajėgi lengvai kompensuoti labai galingo energetinio vieneto netikėtą sustojimą;
  • palanki daugumos visuomenės nuomonė.

Gal tik antroji sąlyga galėtų būti patenkinta, jei neatsijungtume nuo Rytų kaimynų sistemos arba investuotume milijardus į naujų jungčių su kitais kaimynais statybą papildomai prie to, kas jau numatyta. Nematau esminių, palankių naujos AE statybai veiksnių Lietuvoje. Tik dalies Lietuvos politikų spekuliacijos energetinės nepriklausomybės tema ir suinteresuotieji parduoti milijardus kainuojančią įrangą yra pagrindinis variklis stumiantis Visagino projektą.

Noriu atkreipti dėmesį dar į vieną Lietuvai labai svarbų veiksnį: nežiūrint į tai, kad didelių avarijų tikimybė šiuolaikinėse branduolinėse elektrinėse yra labai maža, tačiau nelygi nuliui. Įvykus didelei avarijai, jų ekonominės ir socialinės pasekmės yra milžiniškos. Jas gali pakelti tik didelės, ekonomiškai galingos šalys. Tai akivaizdžiai rodo TSRS ir Japonijos patirtis. Černobylio katastrofa ženkliai prisidėjo prie TSRS ekonomikos ir tuo pačiu imperijos kolapso, o Fukušimos AE savininkė – Japonijos didžiausia energetikos kompanija TEPCO bankrutavo, ją perėmė Japonijos vyriausybė kartu su visais padarinių likvidavimo įsipareigojimais. O jų kaina šiuo metu vertinama daugiau nei 100 milijardų dolerių. Mažos šalys turėtų nerizikuoti savo ateitimi ir atsisakyti šios technologijos panaudojimo.

Branduolinės elektrinės statyba yra ne tik labai sudėtingas ir labai brangus projektas, bet dėl technologijos pavojingumo reikalauja ypatingai aukštos kokybės ir labai atsakingos priežiūros, kurią gali užtikrinti tik tokiems projektams įgyvendinti subrendusi šalis. Dabartinė Lietuva, mano nuomone, toli gražu netenkina šios sąlygos. Korupcija, telefoninė teisė, siauri verslo grupių savanaudiški interesai ir į juos įsivėlę politikai, jų populistinės spekuliacijos energetikos politikos temomis nėra tai, kas gali užtikrinti tokio projekto įgyvendinimo sėkmę ir būtiną kokybę.

Atominis projektas vis labiau tampa nepatrauklus, kai dėl ypatingai spartaus progreso atsinaujinančių energijos transformacijos technologijų srityje elektros energiją galima pagaminti žymiai pigiau nei statant naują branduolinę jėgainę. Tos naujos technologijos yra draugiškos aplinkai, nesukelia jokių didelių problemų ateities kartoms. Mūsų šalies energetinės sistemos esami ir būsimi galingi ryšiai su visais kaimynais, turima Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, didelis kitų elektrinių kiekis, dabar esančių rezerve, leidžia labai lengvai kompensuoti atsinaujinančios elektros gamybos nestabilumą. O šalia to yra praktiškai neribotos elektros energijos importo galimybės, kai aplink rinkose jos kaina yra dvigubai mažesnė nei ją gautume iš naujos AE, sukuria puikias sąlygas ilgalaikiam ir patikimam visų mūsų vartotojų aprūpinimui elektros energija, neužkraunant ilgiems dešimtmečiams milžiniškų skolų Lietuvos vartotojams. Taip galima užtikrinti Lietuvos energetinį saugumą su nepalyginamai mažesnėmis investicijomis nei statant branduolinę jėgainę.

Ar Visagino atominė elektrinė ženkliai prisidėtų prie Lietuvos energetinės nepriklausomybės sukūrimo bei Lietuvos energetinio saugumo? Kiek VAE gali turėti realios įtakos energetinio kuro importui?

Šiais globalizacijos laikais, kai Lietuva yra Europos Sąjungos sudėtyje su joje baigiama kurti bendra elektros rinka, kalbėti apie energetinę nepriklausomybę yra visiškai nerimta. Nors politikai ne tik Lietuvoje skelbia šį lozungą savo populistiniams tikslams. Gal ir galima kalbėti apie nepriklausomybę nuo kokios tai vienos šalies, bet ne apie energetinę nepriklausomybę apskritai. Lietuva neturi pakankamo kiekio savų tradicinių pirminės energijos šaltinių ir didžiąją dalį jų turi importuoti, ar tai būtų gamtinės dujos, nafta ar uranas. Tik nuosekliai didinant savų atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą galėsime mažinti priklausomybę nuo energijos importo. Tačiau šiais laikais ne mistinė energetinė nepriklausomybė, o Europos valstybių kooperacija ir bendradarbiavimas kuriant bendras energijos rinkas yra efektyviausias kelias užtikrinant patikimą ir ekonomiškiausią energijos tiekimą vartotojams. Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuva yra jau toli pažengusi šiame integracijos kelyje, ir jau naudojasi jos suteikiamomis galimybėmis.

Visagino atominės elektrinės projektą pristatančioje internetinėje svetainėje teigiama, kad branduolinė energetika šiuo metu yra „bene vienintelė pramonės sritis, kuri pilnai atsako už savo atliekų sutvarkymą. Joms saugoti yra sukurti saugūs būdai, priemonės ir įranga“. Tuo tarpu Dr. Stasys Motiejūnas (VĮ Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūra) visuomenės informavimui skirtame leidinyje „Radioaktyviųjų atliekų laidojimas“ (2009 m. ) teigia, kad „Panaudotas branduolinis kuras – tai pati pavojingiausia atliekų rūšis. <…> Ką daryti su panaudotu kuru – tai bene didžiausia branduolinėje energetikoje kol kas galutinai neišspręsta problema. Jau kelis dešimtmečius pasaulio mokslininkai sutelkę pastangas ieško šios problemos sprendimo būdų“. Kokia didžiausia mokslo pažanga padaryta per branduolinės energetikos egzistavimo laikotarpį ir per pastaruosius penketą metų, sprendžiant technologines branduolinės energetikos problemas?

atomine_titulinis branduolinė atominė energetika visagino atominė elektrinė

Net tokia šalis, kaip JAV, kurioje yra sukauptas didžiausias pasaulyje panaudoto branduolinio kuro kiekis, iki šiol negali rasti visuomenei priimtino sprendimo, kur jį galutinai palaidoti, nors paieškoms išleido virš 20 milijardų dolerių. Dėl to, ten net sustabdytas leidimų išdavimas naujoms elektrinėms statyti.

Iš tikrųjų branduolinė energetika labai atsakingai tvarkosi su visomis radioaktyviomis aplinkomis, įskaitant ir panaudotą kurą, kuris išliks pavojingas milijonus metų. Tačiau teigiamai galima vertinti tik tai, kas daroma dabar, kad užtikrinti patikimą panaudoto kuro saugojimą artimiausius 50–100 metų. Tuo tarpu jį reikės patikimai izoliuoti nuo aplinkos šimtams tūkstančių metų. Štai čia ir yra pagrindinė, iki šiol neišspręsta problema. Net tokia šalis, kaip JAV, kurioje yra sukauptas didžiausias pasaulyje panaudoto branduolinio kuro kiekis, iki šiol negali rasti visuomenei priimtino sprendimo, kur jį galutinai palaidoti, nors paieškoms išleido virš 20 milijardų dolerių. Dėl to, ten net sustabdytas leidimų išdavimas naujoms elektrinėms statyti. Visumoje galutinis branduolinio kuro palaidojimas yra ne tiek mokslinė, kiek politinė labai sunkiai sprendžiama problema. Konkrečiai Lietuvos atveju ši problema yra visiškai ignoruojama. Nevykdomi jokie tyrimai ieškant priimtinų sprendimų. Aišku tik viena, kad mūsų šalies žemės gelmių geologinė sandara nėra palanki branduolinio kuro laidojimo vietoms įrengti. Tuo tarpu Europos Sąjungos speciali direktyva šiuo klausimu reikalauja, kad šalis – narė besiruošianti statyti naują branduolinę elektrinę turi pademonstruoti, kaip ji tvarkysis su panaudotu branduoliniu kuru, nepaliekant naštos ateities kartoms. Įdomu, kaip Lietuva susitvarkys su šia problema? Nebent Briuselis pro pirštus žiūrėtų į tos direktyvos įgyvendinimą.

Atominę elektrinę pasibaigus jos eksploatacijai ar įvykus didelei avarijai reikės išmontuoti ir sutvarkyti visas susikaupusias atliekas jas galutinai palaidojant. O visa tai kainuos ne mažiau kaip naujos elektrinės statyba.

Kalbant apie mokslo pažangą branduolinės energetikos srityje, reikia konstatuoti, kad praeito amžiaus šešto – septinto dešimtmečio fantastiniai pasiekimai vargu ar kada nors turės tokius analogus. Visa eilė aplinkybių ir priežasčių lėmė to laikmečio sėkmę. Bet viena iš svarbiausių – tai nepalyginamai didesnis nei dabar mokslinių tyrimų finansavimas. Per pastaruosius 20–30 metų beveik visur jis sumažėjo kelis kartus, pagrindinai dėl to, kad stabilizavosi šios energetikos šakos raida, sustojo ginklavimosi varžybos kariniam laivyne, kur taip pat naudojama branduolinė energija, o radioaktyvių atliekų galutinio sutvarkymo reikalai vis atidėliojami ateičiai. Jei ir bus koks tai ryškesnis proveržis, tai tikriausiai termobranduolinės energetikos srityje.

J. Vilemo pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys: įvairių tipų ir įvairios paskirties branduolinių reaktorių termohidrodinaminių procesų tyrimas, branduolinių jėgainių saugos problemos, energetikos ekonomika ir politika. Tais klausimais profesorius yra paskelbęs keturias monografijas, daugiau kaip 270 mokslinių straipsnių, dalyvavęs su pranešimais daugelyje tarptautinių konferencijų.

Nuo 1990 metų J. Vilemas pagrindinę savo mokslinės ir organizacinės veiklos dalį skyrė Lietuvos energetikos ekonomikos, politikos ir strateginio planavimo veiklai. Vadovavo Lietuvos energetikos strategijų ruošimui  reikalingoms mokslinių tyrimų programoms. Iniciavo mokslinių tyrimų plėtrą Lietuvoje vandenilio energetikos srityje.

J. Vilemas buvo Pasaulio Energetikos Tarybos Lietuvos komiteto, Europos branduolinės draugijos, Europos atominės energijos draugijos, Tarptautinio šilumos ir masės mainų centro vykdomojo komiteto, Tarptautinės Energetikos Agentūros vandenilio įdiegimo sutarties vykdomojo komiteto narys.  1993–2008 m. vadovavo Lietuvos Vyriausybės įsteigtam Lietuvos branduolinės saugos konsultaciniam komitetui, kurį sudarė Lietuvos ir 8 užsienio valstybių vyriausybių deleguoti branduolinės saugos specialistai. Nuo 1993 iki 2007 m. – Lietuvos vyriausybės patarėjas energetikos klausimais (visuomeniniais pagrindais).

Kalbėjosi Kristina JUOZAPAVIČIŪTĖ

Apie Kristina Juozapavičiūtė

Palikite atsakymą

Jūsų el.paštas nebus rodomas. Required fields are marked *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>